Senovės lietuviai tikėjo, kad miške gyvena ir jo gyvūnus globoja galinga deivė Žvėrūna, gebėjusi pasiversti bet kokiu žvėrimi. Iš pietinės tilto atramų pusės į tolį žvelgia ši didinga deivė, primindama Šilo tilto prigimtį, kuri yra užkoduota pačiame jo pavadinime.

​

Tuo tarpu šiaurinėje tilto atramų pusėje žiūrovą pasitinka vilkas. Vilkas, Vilniaus miesto simbolis, čia įgauna dar vieną atspalvį - magiškas dangaus žydrumas sufleruoja mintį, kad tai pati miškų deivė, įgavusi vieną iš daugybės savo pavidalų.

 

Šiomis dienomis, miškų ir šilų plotams drastiškai mažėjant, laukiniams žvėrims bei paukščiams lieka vis mažiau vietų, kur prisiglausti… Vilniaus paupyje, ant Šilo tilto “nusileidusi” deivė tai primena, kartu atneša miestiečiams šviesią žinią apie čiulbantį ir gyvą šilą, kurį galime kurti visi kartu.

​

Neofreskos autorė - Lina Šlipavičiūtė.

 

Kūrinys "Šilo siela" - Vilniaus miesto savivaldybės programos "Dalyvauk" dalis. Neofreskos sukūrimą finansavo Žirmūnų seniūnija.

​

​