Atlantida
Atlantida. Tai nebėra tik senas mitas. Vandens praryta civilizacija tampa visiškai realia mūsų ateities grėsme. Atlantida pranyko, nes arogantiški jos gyventojai pradėjo jaustis visagaliais ir prarado pagarbą savo dievams. Moderniųjų laikų civilizacijos žmogus jaučiasi visagalis ir nebaudžiamas žemės šeimininkas; jis prarado pagarbą jį pagimdžiusiai dievybei - motinai žemei.
Kūrinys, neofreskų triptikas, sukurtas labai simbolinėje vietoje - prie upės. Šalia vandens, pietinėje Geležinio Vilko tilto atramų pusėje. Pati vieta diktuoja temą, o kūrinio centrinėje dalyje vaizduojamos vandens faktūros gražiai susilieja su vandens faktūromis, kurias šviesa nuo upės atspindi ant po tiltu esančių paviršių… Tuo pačiu antikinės skulptūros detalių formos, kurios dominuoja šoninėse kūrinio dalyse, pabrėžia tilto architektūros monumentalumą bei sukuria aliuziją į Atlantidos mitą.
Spalvinė triptiko gama organiškai ir neįkyriai įsilieja į aplinką, išplėsdama vandens vėsumos ir ramybės jausmą. Tačiau ši ramybė yra kiek apgaulinga - iš tiesų mus tarsi stebi išmintingos dievybės akys, stebi taip pat atidžiai, kaip kad šių dienų mokslininkai stebi pasaulyje kylantį vandens lygį ir klimato kaitos prognozes.
Pasirinkta kūrinio įgyvendinimo technika: gana realistine maniera ištapyti vaizdai, įgyvendinami naudojant tepamus ir purškiamus akrilinius dažus. Ši technika sujungia šiuolaikiniam menui rūpimus klausimus ir gatvės meno kultūrai būdingą aiškiai suvokiamą vizualumą bei socialinės žinutės perteikimą.
Kūrinio autorė: Lina Šlipavičiūtė
Neofreskos "Atlantida" įrengimą finansavo Vilniaus miesto savivaldybės programa "Kuriu Vilnių", per konkursą "Žaliosios sostinės istorijos".
