ŠVENTVAGYSTĖS

Linos Šlipavičiūtės koliažų paroda 

 

Ne paišyti objektus, o jais būti, ne lieti spalvas, o jomis lietis... Panirti į kūrybą kaip į ritualą,  įgalinantį stebuklams: linijos virsta lynais per bedugnes, dėmės ir jų kombinacijos - pasaulio sandaros elementais, o kasdieniai objektai pasirodo kaip naujo užgimstančio pasaulio simboliai. Tuo tarpu tu, tame rituale dalyvaudamas, po truputį atrandi būdą prisikviesti kažkur giliai pasąmonės gelmėse glūdinčias galias, būtybes... Tai kaip kelionė - link savęs, link pasaulio. 

 

Kūrybos akte ne tik sąmonė, dvasia, bet ir kūnas tampa transformacijos įrankiu ir kartu eksperimentiniu objektu. Atviruose, akvarelės ir koliažo technika atliktiose, pasakojimuose būtent kūnas įsimbolina metamorfozę - jis keičiasi, pereina iš vienos dimensijos į kitą, iš vienokios formos į kitokią; iš nebūties į būtį... Taip jis dėlioja realybę erdvėje, brėžia žemėlapį, kuris vaizduoja nueitą kelią ir kartu tarsi nurodo, į kurią pusę reikės sukti kitame žingsnyje. 

 

Su kūnu esi ir tampi. Bet kad taptum, kartais turi pasiryžti net šventvagystei - nes gali tekti atvogti pačiam save.